Foto: Privat Kalbėti pradėjau labai anksti, mama sako, kad rišliais sakiniais jau vienerių metų. Kalbos mane visada labai traukė. Lygiai taip pat kaip ir muzika. Kaip ir Vokietija, o dėl jos – ir vokiečių kalba. Jos pradėjau mokytis dar Nacionalinėje M. K. Čiurlionio mokykloje, vėliau Hanoveryje, kur studijavau fortepijono specialybę. 

Vokietijoje gyvenu jau septinti metai, ir šios kalbos mokėjimas man neabejotinai yra raktas integruojantis į vokiečių kultūrą, muzikos pasaulį, suprantant vietinį mentalitetą.

Ne paslaptis, kad kiekviena kalba turi savo „charakterį“, braižą, joje užkoduota dalis kultūros. Tiksliau, kalba yra kultūra, o kultūra – kalba. Daugybė svarbių muzikai ir menui veikalų yra parašyti vokiškai, nuostabu galėti į juos gilintis iš originalo kalbos perspektyvos. 

Neretai keliauju į užsienį koncertuoti. Paskutinė ilgesnė kelionė buvo Prancūzijoje. Kiekviename mieste, kuriame teko groti, sutikau puikiai vokiškai kalbančių prancūzų! Su šiais žmonėmis iškart buvo lengviau užmegzti ryšį, rasti bendrų pokalbio temų, pažinti jų gyvenimo istoriją, sužinoti, kodėl jie taip pat moka šią kalbą.

Vokiečių kalbos mokėjimas man yra tam tikra galimybė, tiltas į svarbią menui kalbą, kultūrą, žmones. Taip pat aš lyg ir tampu ambasadore, atviru mainų tiltu vokiečiams geriau pažinti Lietuvą, lietuvio identitetą. Ir visa tai jiems suprantama vokiečių kalba.