nuotr.: Edgaras Kurauskas Vokiečių kalbą kadaise mokykloje pasirinkau veikiau atsitiktinai. Mokiausi su permaininga sėkme ir motyvacija, bet galiausiai tai tapo vienu iš sėkmingesnių mano pasirinkimų.

Įstojęs studijuoti istoriją į Vilniaus universitetą, greitai supratau šios kalbos vertę. Lietuva istoriškai buvo ir tebėra glaudžiai susijusi su vokiečiakalbiais kraštais, o Vokietija nuo pat Viduramžių aktyviai reiškiasi mūsų regione. Ir nors šioje santykių istorijoje būta visko, negalima nematyti reikšmingo vokiečių indėlio Baltijos šalių istorijoje. Neabejotina, kad taip bus ir toliau, todėl vokiečių kalba bus reikalinga įvairių sričių specialistams. Gebėjimas pažinti šalį ir žmones iš pirminių šaltinių yra didelė vertybė. Neįmanoma išversti kultūrinių, politinių, istorinių kontekstų – juos galima pažinti tik betarpiškai skaitant, stebint, bendraujant.

Turėjau ne vieną galimybę gilinti žinias Vokietijos universitetuose, išmokau senąją vokiečių kalbą, užmezgiau akademinius kontaktus ir asmenines bičiulystes, pažinau vokišką literatūrą ir atvėriau turtingą ir įvairų kultūros pasaulį. Keliaudamas po Hanzos miestus, lankydamasis žavinguose universitetiniuose miesteliuose, vaikščiodamas ar slidinėdamas Alpėse, ne tik grįžtu į vokišką aplinką, bet ir dar geriau suprantu mūsų bendros europinės kultūros šaknis.     
Daugiakalbystė yra ir mūsų civilizacijos dalis, ir kiekvieno iš mūsų individualus pranašumas. Išmokdamas naują kalbą, pradedi naują gyvenimo liniją, kuri išlieka su tavimi visada. Na, o dabar einu paraginti sūnų, kad naujausią informaciją apie Miuncheno Bayerną skaitytų vokiškai...