Berlinalės blogeriai 2020
Berlinale Shorts konkursinėje programoje – chaosas, mirtis, klasių ir lyčių nelygybė

Šių metų „Berlinale Shorts“ nugalėtojai kalba apie socialinę ir lyčių nelygybę, politiką ir chaotiškas savęs paieškas.

Ieva Šukytė

„Aš matau chaosą. Jis visur. Tu negali jo sustabdyti.“ Jauną merginą Reine supa chaosas. Jis jos galvoje, tamsose paskendusiame mieste, aplinkinių žvilgsniuose. Konkursinėje programoje „Berlinale Shorts“ trumpametražio filmo Audi apdovanojimą gavusio prancūzų režisieriaus Adrien Mérigeau animacinis filmas „Genius Loci“ (2020) žvelgia į pasimetusios merginos kelionę savęs ieškojimo link.
 
Reine gyvena su seserimi ir jos sūnumi. Ji atidaro virtuvės langą ir šoka į naktinių žibintų prieblandą. Mieste skraido šiukšlės, mėtosi sudužę televizoriai ir baldai, nepažįstami vaikinai, išlindę iš po tilto klausia, ką ji čia veikia, bet Reine negali atsakyti – ji pati to nežino. Bažnyčioje vargonais groja jos draugė Rosie – it „viesulas grojantis muziką“, - taip kūrinį apibūdina Reine. Tačiau tarp merginų jau seniai nutrūkęs ryšys. Reine jau ilgai nesikalbėjo su Rosie ir nebegirdi, ką ji sako. Netrukus jos draugė pavirsta į medį – ji išnyksta iš merginos gyvenimo. Reine keičia savo formas ir lekia per miestą, matydama nepažįstamų žmonių siluetus. Vasilijaus Kandinskio geometrines abstrakcijas primenančios formos nuolat mutuoja į kitus siluetus, režisieriui leidžiant sukurti dinamišką, nepastovų merginos nerimą ir frustraciją, nuo kurios pabėgti neįmanoma, ją reikia tik priimti.

Prisiminti numirusiuosius

JAV režisierės Keishai Rae Witherspoon dokumentinis filmas „T“ (2019), pelnęs „Auksinį lokį“, seka kasmetinį Majamyje vykstantį „T Ball“, kuriame afroamerikiečiai renkasi pagerbti mirusių artimųjų. Viena mergina užsimena, kad jos brolis savo kūriniuose pradėjo referuoti raudoną ir mėlyną spalvą. Jos – JAV vėliavoje, simbolizuojančioje dažnai pabrėžiamą laisvę, taip pat ir policijos žiburėliuose, kurie turėtų apsaugoti, tačiau dėl policininkų kiekvienais metais miršta nekalti juodaodžiai arba neteisingai apkaltinti atsiduria kalėjime. Gyvybe alsuojantys žmonės išsipuošia pasisiūtais kostiumais arba prarastų žmonių atvaizdais ant marškinėlių. „Mes čia susirenkame pagerbti savo artimuosius, gedėti, šaukti, verkti, šokti, švęsti ir melstis, kad šie metai bus paskutiniai, kuomet rengsime 'T Ball'.“

Klasių atskirtis golfo aikštyne

Žiuri prizu apdovanotas Rafael Manuel trumpametražis filmas „Filipiñana“ seka jaunos merginos Isabelės darbo dieną golfo aikštyne. Kartu su kitomis bendradarbėmis, ji vilkėdama baltą kostiumėlį su ilgomis iki kelių kojinėmis, padeda turtingiems žmonėms surinkti kamuoliukus ar nešioti jų lazdas. Isabelė sėdi vienoje iš golfo būdelių, kamera žvelgia į ją iš apačios per vieno iš vyrų praskėstas kojas. Šis kadras pozicionuoja vyro viršenybę, jo galią prieš merginą. „Filipiñana“ pasitelkdama golfo aikštyną kaip beveik vienintelę filmo lokaciją taikliai atskleidžia socialinių klasių atskirtį. Darbuotojos masažuoja žmonų pėdas, vis kartoja, kaip gerai jos žaidžia bei stebi privilegijuotus vaikus, jau nuo mažų dienų bandančius žaisti golfą. Isabelė vaikšto po aikštyną, guli ant pievos, bet nuolat sulaukia komentarų, kad taip elgtis gali tik svečiai.

Ne tik apie nusikaltimą

Pirmą kartą programoje „Berlinale Shorts“ dėl pagrindinio apdovanojimo varžėsi ir filmas iš Lietuvos – Lauryno Bareišos „Atkūrimas“ (2020). Ankstesni režisieriaus bei operatoriaus darbai – „Pirtis“ (2017) ir „Kaukazas“ (2018) buvo rodomi Venecijos ir Lokarno kino festivaliuose. „Atkūrime“ ikiteisminio tyrimo pareigūnė Miglė (Indrė Patkauskaitė) vadovauja parodymų patikrinimui nusikaltimo vietoje. Kartu su penkiais pareigūnais vyrais ji stebi kaip nusikaltėlis (Paulius Markevičius), kurio vardo nežinome, pateikia savo žmogžudystės versiją. Pareigūnė seka įvykių eigą ir užduoda jam klausimus, kol pagrindinis veikėjas atkartoja visus veiksmus naudodamasis belyte lėle. Aukos lytis mums niekada ir nėra atskleidžiama – L. Bareiša, kuris yra ir filmo scenarijaus autorius, nenaudoja jokių įvardžių ar kitų žodžių, padedančių bent kiek ją identifikuoti. 13 min. trukmės kūrinyje, kurio visas veiksmas – įvykio atkūrimas, režisierius taikliai atkartoja lyčių dinamiką darbinėje aplinkoje. Miglės bendradarbiai, jai kaip moteriai siūlo padėti nusileisti skardžiu. Nusikaltėliui besimaunant kelnes, ji sulaukia replikos: „Tu žiūrėk, ką jis daro. Ar nori paspoksoti?“. Atrodo, kad jai vienintelei rūpi išsamiai atlikti tyrimą, kol jos kolegos kiek per draugiškai elgiasi su pačiu nusikaltėliu.

L. Bareiša pasirenka nerodyti jokių kraupių ar šokiruojančių vaizdų. Visa tai atkuriama žodžiais, kurie vaizduotėje sukuria nusikaltimo vaizdinį. Šis kūrybinis bruožas kartojasi ir jo ankstesnėje kūryboje. „Pirtyje“ žiūrovai mato besilinksminančius paauglius, tačiau suprantame, kad ryte vis dar ten esanti mergina buvo išprievartauta vieno iš vaikinų. „Kaukaze“ policija ieško šuns pavedžioti išėjusios mergaitės, tačiau jiems nei motina, nei močiutė neatskleidžia, kad dukra yra tamsesnio gymio. Savo kūriniuose pasirinkdamas nutylėti arba ne viską rodyti atvirai, režisierius taikliai komentuoja šalyje ir visoje Europoje vykstančius įvykius bei pasenusias tradicijas, kurioms reikia pokyčių.