Tarp Švarcvaldo ir Hongkongo: debiutuojantiems režisieriams skirta gretutinė programa „Perspektive Deutsches Kino“ žvalgosi po visą pasaulį.
Philipp Bühler
Galbūt tai – pats nuoširdžiausias žvilgsnis į protestuojančiuosius už žmogaus teises Hongkonge: pro viešbučio langą Anke žvelgia žemyn į pro šalį plaukiančią žmonių minią. Lyg tolimas murmesys ją pasiekia minios šūksniai. Jos mintys klaidžioja visai kitur. Pensininkė iš Švarcvardo į neramumų krečiamą metropolį atvyko aplankyti sūnaus. Tačiau pastarasis nesirodo. Ko gero užsiėmęs visai kitais reikalais. Per pokalbius su vietiniais ji galiausiai vis dėlto užmezga dvasinį ryšį su šia vieta, suvokia, kad jos ilgesys – tai didesnio žmogiško troškimo išraiška. Iš šios perspektyvos ir žvelgiame į režisieriaus Jonas‘o Bak‘o debiutinį filmą „Wood and Water“, kuriame pagrindinį vaidmenį vaidina jo mama. Filme jis – negrįžtantis sūnus, sukeliantis skausmą, bet sugebantis jį užfiksuoti akyla kamera ir išreikšti jaudinančiais vaizdais.
Be sienų
Atstumas ir artumas globaliame pasaulyje – šiųmetinės Berlinalės gretutinės programos „Perspektive Deutsches Kino“ tema, kur ir vėl keliamas klausimas: Kas iš tiesų yra vokiškas filmas? Dokumentinėje juostoje „When a Farm Goes Aflame“ Jide Tom Akinleminu pasakoja įdomią danės ir nigeriečio meilės istoriją – savo tėvų istoriją. Režisierius užaugo abiejose šalyse, bet išsilavinimą įgijo Vokietijoje, kaip ir Yana Ugrekhelidze, kuri savo dokumentinėje juostoje „Instructions for Survival“ nušviečia translyčių asmenų padėtį gimtojoje Gruzijoje.
Be išganymo
Maariel Meyers vaidybinis filmas „Die Saat“ („The Seed“) – labai vokiškas filmas apie globalią problemą – kapitalizmą. Paskutinė ambicingo plytelių klojėjo iš sunkiai besiverčiančios šeimos viltis gauti geresnes pareigas galutinai žlunga. Kaip visada atkakliai pagal režisieriaus Ken Loach siužetą savo tikslo siekia žinomas aktorius Hanno Koffler, tačiau pabaigoje viskam lemta žlugti. Labiau sujaudina tik „Jesus Egon Christus“ – vaidybinis filmas apie priklausomybės ligų kliniką, kuriai vadovauja evangelikų bažnyčios pastorius. Autentiškai atrinktų aktorių mėgėjų dėka pasijuntame lyg dokumentiniame filme, tačiau pastarieji vaidina taip pat aiškiai stilizuotoje aplinkoje – suprantame, kad režisieriai broliai David ir Saša Vajda studijavo filosofiją. Paul Arámbula puikiai atlieka tikėjimu užsidegusio atsiskyrėlio psichopato Egono vaidmenį. Akivaizdu, kad jam tai nėra svetima. Ar jis – tik netinkamai pasirinktas pacientas galimam sprendimui? Nelengvo siužeto, dėmesį prikaustantis filmas apie sielos kančias, religiją kaip kvaišalų pakaitalą ir nenumaldomą išganymo troškimą.
