© Carl-Hanser-Verlag
Poetas Maxas Czollekas į integracijos debatus įneša jauną ir žydišką perspektyvas. Tai polemika apie „atminties teatrą“ pokario Vokietijoje, jame žydams skirtas sutaikantis ir pritariantis vaidmuo. Tačiau abiejų Vokietijų visuomenės šitaip tik užkonservavo nacionalizmą ir rasizmą, kurie niekur nedingo – to dauguma nesuvokia ir nenori suvokti, „nes negali būti to, ko būti negali“, ir toliau sėkmingai teatralizuoja atskirtį. Vis labiau matyti, kad tokiam „integracijos teatrui“ šiandien pritaria tapatybinės ir tautinės naujųjų dešiniųjų idėjos.
Šiuos pastebėtus dalykus utopija gali paversti tik radikalus pliuralizmas: tada vietoj dešiniųjų pritarimo atsirastų priklausymas įvairovei. Tokioje „dezintegracijoje“ bus ir visi įvairialypių visuomenės matymų prieštaravimai. Czollekas rašo tokios dezintegracijos manifestą – ne tiek politinę ar socialinę analizę, kiek teatralizavimą, meninę intervenciją – pratęsiančią „Kanak Attack“ tradiciją – apie 2000-uosius prasidėjusį menininkų iš migracinės aplinkos sambūrį. Požiūris iš mažumos pozicijos kartais būna skausmingas, dėl to jis ir svarbus taip gerai „integracijos teatre įsitaisiusiai“ daugumai.