Kristina Sprindžiūnaitė rekomenduoja
Kein Sturm, nur Wetter

© DuMont Knygoje, kurios pavadinimas bus nemenkas iššūkis vertėjams, lydime mokslų daktaro laipsnį turinčią neurobiologę į vietas, kur klostėsi buvusios jos meilės. Atsitiktinės pažinties paakinta kelionė vaizduotėje trunka šešias dienas, iki naujojo pažįstamo Roberto Šturmo lėktuvas iš Sibiro vėl nusileis Tėgelio oro uoste Berlyne, blaško skaitytoją tarp Viktoro ir Johano, Vakarų Berlyno ir vokiečių periferijos, o laiko atkarpos pakanka, kad iškiltų tai, ką pagrindinė personažė pamiršo, be to, atsiranda pakankamai progų vaizduotėje inscenizuoti galimą būsimą meilę. Visa tai pasiekia skaitytoją per trumpas intensyvias scenas.
 
Judith Kuckart (g. 1959) nėra naujokė literatūros scenoje, nors į ją pasuko iš šokio teatro. Apie tai vis primena plastiški veikėjai ir subtili ritmika. Ir dar stiprios, intensyvios, tiesiog kaip sūkurys pasiglemžiančios emocijos. Prisiminimai, pramaišiui su vizijomis, – sena ir patikima priemonė parodyti, kas gyvenime taip ir nepavyko, tačiau jų pasakojimas dar ir leidžia iš labai arti pamatyti žmogaus smegenis. Mat neurobiologė tyrinėja tai, dėl ko jos tampa santykių organu. Šis, beje, puikiausiai sugeba kurti bei įtvirtinti ir skaičių magiją: skaičius 18, kalbant apie amžių, iškils ne viename derinyje.
 
Scenos šokinėja laike pirmyn ir atgal, tačiau tai netrikdo ir neklaidina, netgi atrodo labai natūralu, nes juk ir save patį žmogus pasakoja visai nechronologiškai. Tarp tų scenų įterpti savotiško žurnalo įrašai, per juos nuo subjektyvaus pereinama prie žvilgsnio iš šalies, nuo spektaklio apšvietimo prie darbinio. Tokia kaita pasąmonės gelmėje tikrai sužadins mintis, kad gal esame tai, ką pamiršom, bet gal ir ne vien tai. Juk perskaičius knygą istorija nesibaigia.

DuMont