Kūniškumas
Fizinių kūno ypatybių paveldimumo katalogas

Oliver Zahn

I.
Vargu ar kas nors geriau parodo Europos aristokratų baimę netekti palikimo, kuris gali atitekti prašalaičiams, nei vadinamoji „apatinė Habsburgų lūpa“. Santuokos savoje giminėje charakteringai suformavo apatinį žandikaulį – jis XVI–XVIII a. buvo viena iš dominuojančių paveldimų Habsburgų fizinių ypatybių.

Apatinė Habsburgų lūpa tokia ryški, kad ją iškart atpažinsime dešimtyse įvairių šalių didikų portretų. Ji – ir matomas vienos didžiausių ir įtakingiausių Europos didikų giminės palikuonių požymis, ir pats genetinis paveldas. Palikimas, kurio per ilgus šimtmečius nepriimti negalėjo turbūt nė vienas tos šeimos narys. Tai, kad viršiausias dabar Habsburgų atstovas Karlas Habsburgas-Lothringenas dar ir šiandien suirzęs reaguoja, kai internete pajudinama ši tema, leidžia susidaryti įspūdį, kaip stipriai šis fizinis bruožas tebėra įsitvirtinęs kolektyvinėje atmintyje.
Suprantama, iš kartos į kartą perduodami ne tik matomi priklausymo didikų giminėms bruožai – tas pat pasakytina ir apie ne tokias kraštutines šeimos genetinio paveldo formas, tarkim, atlėpusias ausis, plikimą ar tam tikras (taip pat ir psichikos) ligas.

Be to, pagal šeimoje perduodamas kūno ypatybes suteikiamos istoriškai susiformavusios privilegijos arba diskriminuojama pagal odos, plaukų, akių spalvą.
Visi šie pavyzdžiai – tai neišvengiamas paveldas, kai paveldėtojai negali aktyviai rinktis, priimti tokį šeimos palikimą ar jo nepriimti.

II.
Perduodant paveldimą požymį visuomet dalyvauja dvi pusės (palikėjas ir paveldėtojas), procesą sudaro dvi atskiros procedūros (palikimas ir perėmimas). Įvairūs santykiai tarp palikėjų ir paveldėtojų, taip pat tarp to, kaip perduodama ir paveldima, palieka daug erdvės tokioms temoms kaip atsakomybė ir kaltė.
Mat, viena vertus, palikimas gali būti nepageidaujamas ir tapti paveldėtojui našta, kita vertus, palikimas gali atitekti prieš palikėjo norą. Kalbant apie fizinių ypatybių paveldėjimą esama ypač didelio egzistuojančių genealogijų koherencijos potencialo.

III.
Greta pačioje pradžioje aptartų „neišvengiamo“ paveldėjimo instancijų esama ir kitokių fizinių ypatybių paveldėjimo formų, pagrįstų aktyviais paveldėtojų pasirinkimais, tad nuo šeimos papročių persikeliama prie visuomeninės elgsenos. Norėčiau šiek tiek pasvarstyti apie tai, kaip vieni žmonės priima kitų žmonių palikimą aktyviai keisdami savo kūną.
Klasikinis atvejis: tatuiruodamasis žmogus kūną paverčia tam tikrų grupuočių (pradedant gatvių gaujomis, baigiant „klasikinėmis“ nusikalstamomis organizacijomis, tarkim, rusų mafija, japonų jakudza ar SS koviniais daliniais, kuriems priklausant buvo ištatuiruojama kraujo grupė) paveldėtoju.

Ne tokios ilgalaikės, bet panašiai žinomos priimto palikimo apraiškos yra šukuosenos: plikai nuskusta galva – dešiniųjų ir kairiųjų skustagalvių atpažinimo ženklas, tikėjimą ar politines nuostatas rodantys dredai, žydų ultraortodoksų peisai, krikščionių vienuolių tonzūros.

Trumpalaikiškiausia yra apranga ir mados (pankų, dendžių, riedutininkų, futbolo aistruolių ir kt.), bet tai irgi keičia kūną.
Visiems šiems pavyzdžiams bendra tai, kad daugiau ar mažiau radikaliai formuojant savo kūnišką išvaizdą pagal jau esamą pavyzdį parodoma, kurioje (dažniausiai ne biologinės) genealogijos vietoje žmogus pats save mato.
Radikaliausios tokio modifikavimo formos turbūt bus kultūrizmas ir plastinė chirurgija – modeliavimas tikrąja to žodžio prasme: kad kūnas atitiktų tam tikrą etaloną (tegu ir visuomenėje susiformavusį grožio idealą). Greta egzistuoja ir farmakologiniai modifikavimo būdai (hormonai, steroidai, medikamentai), jie iš pradžių subtilesni, jais sustiprinamos ar pakeičiamos jau minėtos praktikos.

Vėliausiai čia ima nykti kiek anksčiau užbrėžta riba tarp to, ką vadinau neišvengiamu palikimu, ir iš aktyvaus gaunančiojo pasirinkimo kylančio palikimo. Juk aprašytuosius būdus galima taikyti ne vien priimant genetinį paveldą, bet ir norint apsiginti nuo priverstinio palikimo.

IV.
Plastinės chirurgijos galimybės leidžia nebetraktuoti savo kūno kaip likimo. Ją pasitelkiant apatinė Habsburgų lūpa (grįžtame prie to, nuo ko pradėjome), kaip ir kitos kūno ypatybės, jau nebėra neišvengiamos. O psichinio ir kitokio patologinio šeimos paveldo padeda išvengti vaistai.

Socialiniame lygmenyje žmogus gali atsiriboti nuo sluoksnio, į kurį pateko gimdamas („gerų tėvų“ vaikai tampa pankais, o darbininkų vaikai perima pasiturinčiųjų elgseną).

Dabar nesiimsime vertinti šių strategijų, nes jose, kaip ir visame kame, apie ką verta samprotauti, tuo pat metu glūdi ir progresyvus, ir konservatyvus potencialai.

Amerikiečių mokslininkė ir aktyvistė Rachel Dolezal turbūt kaip niekas kitas įkūnija tokį prekaritetą – nuo 2009 iki 2015 m. ji oficialiai teigė esanti afroamerikietė ir atitinkamai gyveno: nusidažė šviesius plaukus ir pakeitė jų struktūrą, kremais ir soliariumu pasiekė, kad odos atspalvis priartėtų prie juodaodžių amerikiečių, perėmė jų elgseną ir dialektą. Šitaip ji atliko du čia aptartus veiksmus: atsisakė biologinių tėvų jai perduoto palikimo ir perdarydama savo kūną priėmė kitokį palikimą.

Turbūt nenustebins, kad paviešinus šią istoriją biologinė Dolezal šeima reagavo audringai, lygiai taip pat puikiai suprantamas ir afroamerikiečių bendruomenių piktinimasis Dolezal apgaule.

Tačiau šis ekstremalus atvejis leidžia pamatyti kai kuriuos priimant palikimą kylančius naujus iššūkius, mat atsiranda vis daugiau galimybių formuoti savo kūną: kadangi tik nedaugeliu atvejų įmanoma užkirsti kelią, kad palikimą kas nors priimtų, kyla pavojus, kad tai, į ką žmogus lyg ir neturi teisės, bus išviliota.

Kai kuriais atvejais tokie veiksmai gali atverti duris – pabėgti nuo paveldėtos atsakomybės arba išsivaduoti nuo slegiančios naštos, dėl kurios ateitis jau nulemta. Galiausiai tai, kaip vertintinas palikimo išviliojimas apgaule, visuomet priklauso ir nuo situacijos.

V.
Tokia dinamika iš esmės apriboja palikėjo galias, suteikdama daugiau autonomijos paveldėtojui – ir geruose, ir bloguose dalykuose.

Norėčiau iš esmės stoti už tokį svorio perkėlimą – nors, suprantama, tai savaime nesugriauna visų egzistuojančių paveldėjimo santykių ir (tai jau aptarėme anksčiau) neapsieinama be pinklių.

Tačiau tokia paraleli paveldėjimo dinamika turbūt galėtų tapti mąstymo modeliu, įgalinančiu kitaip svarstyti ne vien apie tai, koks yra žmogaus kūnas, bet ir apie visuomeninių dalykų paveldėjimą – taip svarstant galios pusiausvyra vis slinksis link paveldinčiojo, link ateinančių kartų.

Šitaip teigdamas tikrai nesiekiu, kad palikėjai atsikratytų atsakomybės, o priešingai – ginu naują savo paveldo sampratą, nepaisančią šeimos, tautinių ar kultūrinių apribojimų; turint galvoje tą faktą, kad palikimą gali priimti visi, palikėjų atsakomybė tenka irgi visiems.