Išplėstinė Lietuva
„Visaginas – mūsų meilės miestas“: miesto istorijos vingiai ir jo gyventojų tapatybės dimensijos

Kristina Šliavaitė

Visagino miesto centrinėje dalyje stovi didžiulis iš aplinkinių laukų miesto statybų pradžioje atgabentas akmuo su prikalta memorialine lentele, kurioje lietuvių ir rusų kalbomis yra užrašyta, jog šioje vietoje bus pastatytas atominės elektrinės energetikų miestas. Miestas ir atominė elektrinė pradėti statyti Sovietų Sąjungos centrinės valdžios sprendimu 1975 m. viename iš gražiausių gamtos regionų Lietuvoje. Sovietmečiu miestas vadintas Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkas vardu, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę pavadinimas pakeistas į Visaginą. Atominės elektrinės pirmasis reaktorius pradėjo veikti 1983 m. antrasis – 1987 (apie miesto istoriją žr. Kavaliauskas 1999, 2003). Lietuva įvykdė įsipareigojimus tarptautinei bendruomenei pirmąjį reaktorių sustabdyti iki 2005 m., o antrąjį iki 2010 m. (Ignalinos atominė elektrinė N.d. a).

Visagino miesto gyventojai XX a. 8-9-e d-čiais vyko į miesto ir atominės elektrinės statybas iš skirtingų Sovietų Sąjungos vietovių, todėl miesto bendruomenei būdinga etninė įvairovė. Iškalbingas faktas, jog 1999 m. mieste gyveno net keturiasdešimt trijų tautybių žmonės (Kavaliauskas 1999: 59). Miesto istorija lėmė, jog didžiausią dalį jo gyventojų tiek sovietmečiu, tiek šiandieną sudaro rusų tautybės žmonės, lietuviai tapo antrąja skaitlingiausia gyventojų grupe Visagine Lietuvai atgavus nepriklausomybę (Kavaliauskas 1999: 59). 2011 m. surašymo duomenimis Visagine gyveno 18,6 proc. lietuvių ir 52 proc. rusų tautybės gyventojų (Lietuvos statistikos departamentas 2013a: 162). Miestas išgyveno ir gyventojų skaičiaus kaitos pokyčius: jei 1992 m. Visagine gyveno 33.655 gyventojų (Kavaliauskas 1999: 35), tai 2011 m. surašymo duomenimis Visagine gyveno trečdaliu mažiau – 22.585 gyventojai (Lietuvos statistikos departamentas 2011: 11). Miesto gyventojai pokalbių metu ne veltui didžiuodavosi miestiečių išsilavinimu: 2011 m. Visagino miesto savivaldybėje net 25 proc. gyventojų turėjo aukštąjį išsilavinimą (Lietuvos statistikos departamentas 2013b: 187).

„Atvykome į miesto ir elektrinės statybas“: miesto gyventojų prisiminimai

Kaip prisimena miesto senbuviai, pirmieji į būsimos elektrinės ir miesto vietovę atvyko miesto ir elektrinės statybininkai, inžinieriai, kurie turėjo patirties panašių objektų statybose (Kavaliauskas 1999, 2003; Sliavaite 2005). Kalbinti miesto gyventojai minėjo skirtingas atvykimo į Visaginą priežastis: vieni minėjo oficialų nukreipimą į šią vietovę po mokslų pabaigimo ar iš darbovietės, kiti – prisiminė atvykimą kaip svajonės gyventi pažangaus Sovietų Sąjungos Pabaltijo regione išsipildymą (Sliavaite 2005). Daugelis minėjo idealistinius motyvus, tokius kaip norą dalyvauti „didžiausios pasaulyje atominės elektrinės“ statybose, galimybę įprasminti gyvenimą svarbiais darbais (Sliavaite 2005). Šie motyvai atsispindėjo ir žmonių nuotraukų albumuose: ne kartą teko matyti, kaip miesto senbuvių šeimyniniuose nuotraukų albumuose puikavosi nuotraukos skirtos miesto objektų statybų dokumentavimui. Miesto ir jo gyventojų istorija yra tampriai persipynusi, todėl skirtingi tyrimai patvirtina Visagino miesto svarbą jo gyventojų tapatybei bei gyventojų meilę savomis rankomis pastatytam miestui (Vosyliute 1998, Kavaliauskas 2003, Sliavaite 2005).

Atominė elektrinė – „višta dedanti auksinius kiaušinius“

Visaginas nuo pat pradžių buvo statomas kaip miestas atominės elektrinės darbuotojams (Kavaliauskas 1999: 212). 2000-2002 m., prieš uždarant atominę elektrinę kalbinti miesto gyventojai dažnai minėdavo, jog kuomet elektrinėje „algos dienos“, tą tuojau pat pajaučia ir miesto parduotuvės bei kavinės – elektrinės darbuotojai ir jų šeimos nariai buvo pagrindiniai paslaugų ir produktų vartotojai. Pašnekovai kalbėdami apie sprendimą sustabdyti elektrinės darbą dažnai minėdavo tokias alegorijas kaip kad „kas pjauna vištą, kuri deda auksinius kiaušinius“ arba „kas griauna krosnį žiemos vidury?“. Pašnekovai tikėjo, jog elektrinė yra saugi dėl darbuotojų kompetencijų bei nepriklausomoje Lietuvoje įdiegtų aukščiausius standartus atitinkančių saugumą užtikrinančių technologijų. Miesto gyventojai nerimavo, kad sustabdžius elektrinės darbą miestas neturės ateities, o jo žmonės „niekam nebus reikalingi“ (Sliavaite 2005).
 
1999 m. atominė elektrinė įdarbino 5.108 asmenis ir tai sudarė 38,6 proc. darbo vietų mieste (Kavaliauskas 1999: 248). Sustabdžius elektrinės darbą didelė dalis jos darbuotojų neteko darbo, tačiau elektrinė išlieka vienu didžiausiu miesto darbdaviu (Ignalinos atominė elektrinė N.d.b). Visagine siekiama įgyvendinti naujus ekonominius projektus, kurie leistų spręsti užimtumo problemas: įkurtas naujas verslo parkas (Structum 2020), planuojama statyti naują medicinos prietaisų gamyklą, kuriai bus reikalingi aukštos kvalifikacijos darbuotojai (Delfi 2018).

Tapatybės dimensijos: Lietuvos piliečiai gyvenantys Visagine

Jau 1995 m. absoliuti dauguma Visagino gyventojų (83,7 proc.) buvo Lietuvos piliečiai (Kavaliauskas 1999: 59). Miesto gyventojams svarbus tapatinimasis su Visaginu kaip gyvenamąja vietove – kalbinti miesto gyventojai dažnai pabrėždavo, jog tai pati brangiausia ir saviausia vieta Lietuvoje (Sliavaite 2005). Interviu metu kalbinti vyresniosios kartos nelietuvių kilmės visaginiečiai dažniausiai pabrėždavo, jog yra Lietuvos piliečiai, didžiąją dalį savo gyvenimo gyveno Lietuvoje, dirbo Lietuvai, jų socialiniai kontaktai daugiausia Visagine ar Lietuvoje (Sliavaite 2005). Gyventojų kvalifikaciją atitinkančios darbo galimybės yra labai svarbios siekiant išlaikyti Visagino gyventojus šalyje: viduriniosios kartos miesto gyventojams aktualūs užimtumo klausimai, tad galvojant apie įsidarbinimo galimybes galimos įvairios saistymosi strategijos: pvz. darbo paieškos gali vykti tiek etninės kilmės šalyje, tiek Lietuvoje ar kitose Europos Sąjungos šalyse ir tam pasitelkiami įvairūs resursai (pvz. socialiniai kontaktai, pilietybės suteikiamos galimybės) (Šliavaitė 2012). Jauniesiems visaginiečiams aktuali Lietuvos ir ES pilietybė dėl šios pilietybės suteikiamų mobilumo galimybių (Šliavaitė 2012, Labanauskas 2014). Etninė tėvynė (Rusija) jaunosios kartos rusų tautybės Visagino gyventojams gali būti tiesiog dar viena turistine vieta: kaip pokalbio metu man teigė dvidešimties metų amžiaus Visagino gyventojas, „į Rusiją, na nebent tiesiog kaip turistas nuvažiuoti, pažiūrėti... iš vis norėčau pakeliauti, pažiūrėti naujas vietas“. Mokslininkai teigia, jog Rusija jaunajai ne lietuvių kilmės visaginiečių kartai labiau svarbi kaip etninės kultūros šalis, o ne vieta kurioje galima save realizuoti (Labanauskas 2014).

***
Atominės elektrinės darbo sustabdymas yra iššūkis miesto bei jo gyventojų identitetams – Visaginas paprastai buvo apibūdinamas kaip miestas pastatytas elektrinės darbuotojams, kaip energetikų miestas, o darbas elektrinėje kaip atitinkantis miesto gyventojų išsilavinimą ir kvalifikacijas. Buvo baiminamasi, jog uždarius elektrinę miestas taip pat neturi ateities. Tačiau lankantis Visagine vėlesniais etapais, po elektrinės uždarymo, akis traukė su Europos Sąjungos parama restauruotos miesto gatvės, skverai. Kalbinti miesto gyventojai tikėjosi naujų projektų, investicijų, centrinės Lietuvos valdžios dėmesio. Visagine esu sutikusi daug atsidavusių Lietuvos gerovei žmonių, besidžiaugusių Sąjūdžio pertvarkom ir Lietuvos nepriklausomybe. Ne visada šie vyresnio amžiaus Visagino gyventojai kalbėjo lietuvių kalba, tačiau tai visiškai nesumenkino jų atsidavimo, patriotiškumo ir darbo Lietuvos labui.