Berlinalės blogeriai 2020
„Saudi Runaway“ - filmas ne tik apie Saudo Arabiją

Vokiečių režisierės Susannos Reginos Meures debiutinis filmas „Irano reivas“ („Raving Iran“, 2016) apkeliavo daugiau nei 130 kino festivalių, pasakodamas apie du jaunus didžėjus, kurių meilę elektroninei muzikai aptemdė režimas, bandydamas suvaržyti jų laisvę. Naujausias jos dokumentinis filmas „Saudi Runaway“, kurio Europos premjera įvyko Berlinalės Panoramos programoje, atsigręžia į moterų teisių suvaržymą Saudo Arabijoje. Pagrindinė filmo veikėja Muna – 26-erių metų jauna moteris – nebegalėdama pakelti suvaržymų, nusprendžia slapta pabėgti iš savo šalies. Filme pateikiama medžiaga – merginos dviem išmaniaisiais telefonais nufilmuoti video įrašai, kurie atskleidžia ne tik jos pačios, bet ir visų moterų kasdienybę valstybėje, kur viską sprendžia tik vyrai.

Ieva Šukytė

Jūsų ankstesnis filmas „Irano reivas“ buvo apie du iraniečių didžėjus. Antrasis filmas „Saudi Runaway“ kalba apie moteris Saudo Arabijoje. Kas jus sudomino kurti apie Artimųjų Rytų ir musulmoniškas šalis?
 
Filmai nėra apie Artimuosius Rytus ar musulmoniškas šalis, o labiau apie represines sistemas. Mane domina uždaros visuomenės. Tuo pačiu žvelgiu į jaunąją kartą, kuri yra labai veikiama socialinių medijų ir jomis dažnai naudojasi. Ypač būnant labai vakarietiškame, globaliame pasaulyje, kuriame egzistuoja įvairios sistemos, jaunoji karta globalizavosi. Ji kupina trinties, energijos ir nusivylimo.
 
Nufilmuotus video įrašus Muna siunčia Jums. Kaip susisiekėte su ja Saudo Arabijoje?
 
Aš negalėjau gauti vizos, kad patekčiau į Saudo Arabiją, tačiau susisiekiau su aktyvistu, kuris vadovavo labai uždarai pokalbių grupei moterims ir padėdavo joms pabėgimo atveju. Aš ieškojau moterų, kurios planavo pabėgti iš šalies. Muna buvo viena iš daugelio moterų, kuri su manimi susisiekė.
 
Kodėl pasirinkote Muną iš visų merginų, kurios jums atsiliepė?
 
Atvirai sakant, tarp jų nebuvo didelio skirtumo. Iš visų moterų, kurios su manimi susisiekė, nuolat girdėjau panašias istorijas: smurtą šeimoje, dažną seksualinę prievartą, įkalinimą namuose iki neturėjimo teisės ką nors daryti be leidimo. Jos istorija buvo beveik identiška kitų moterų istorijoms, tačiau pabaigoje Muna buvo vienintelė pasiryžusi filmuoti savo pabėgimą.
 
Ar aktyvistas, su kuriuo jūs bendravote, buvo tas, pats duodantis jai patarimus filme?
 
Taip, tai tas pats asmuo. Ji su juo bendravo ir klausėsi jo patarimų.
 
Koks buvo filmo montažo procesas? Filme naudojamas ir užkadrinis filmo balsas.
 
Montažo procesas buvo tuo pačiu ir lengvas, ir sunkus. Buvo lengva, nes nuo pat pradžių dramaturginė linija buvo aiški, nereikėjo ieškoti sprendimų montuojant. Sunkumų kėlė nufilmuotos medžiagos sudėtingumas ir kokybė. Vaizdas drebėjo, turinys buvo labai fragmentinis. Užkadrinis balsas buvo paimtas daugiausiai iš mūsų pokalbių su Muna. Mes bendraudavome maždaug 5-6 valandas per dieną, kurios per penkias savaites pavirto į 700 puslapių. Bet užkadrinis balsas ne visada buvo užkadrinis. Ne visada matai, kur ji yra filme, dažnai ji šnabžda, pavyzdžiui, kalbėdama telefonu.
 
Filmo pabaigoje, kai Muna atvyksta į Minską, keliose scenose ją filmuoja kitas asmuo. Ar tai buvo nepažįstamas žmogus, ar kažkas ją ten pasitiko?
 
Tai buvau aš. Prie jos prisijungiau Minske. Iš pradžių filme planavau pridėti kitą istorijos sluoksnį, kurio galų galiausiai atsisakiau.
 
Filme taip pat išryškėja kartų skirtumai. Muna nebegali gyventi tokioje visuomenėje, motina giliai viduje irgi trokšta kitokio gyvenimo, tačiau močiutė anūkei liepia paklusti vyro įsakymams ir būti jam maloni.
 
Filmo veikėjai puikiai atstovauja skirtingas kartas šalyje ir jų ryšį su tradicija bei vertybėmis.
 
Įdomu tai, jog jaunesnysis sūnus taip pat yra mušamas tėvo. Filme berniukas sako, kad užaugęs atkeršys tėvui.
 
Sunku pasakyti, kas atsitiks ateityje. Šalis labai keičiasi. Tikiuosi, kai jis užaugs, pokyčiai jau bus įvykę. Daugelio vyrų ir berniukų gyvenimas taip pat nelengvas. Jie taip pat yra aukos, tik kita prasme. Dažnai vyrams yra lengviau, nes jie savo rankose laiko valdžią, bet ir jie yra sistemos aukos. Jie irgi yra įkalinti, tik kitokiame narve. Tačiau tai jau nauja tema. Taip pat verta filmo.
 
Moterų teisių tema yra itin svarbi, nes daugelyje šalių jos vis dar neturi lygių teisių. Taip pat mes nelabai galime pamatyti, kas iš tiesų vyksta Saudo Arabijos viduje. Kaip manote, kokią įtaką turės Jūsų filmas?
 
Sunku pasakyti. Tikiuosi, kad jis turės įtakos. „National Geographic“ nusipirko pasaulines filmo teises. Tai reiškia, kad filmui suteikiama galimybė pasiekti kuo platesnę auditoriją. Kalbant apie dokumentinį kiną, visada kildavo klausimas, kiek toli jis gali nueiti. Filmas nebus rodomas Saudo Arabijoje, bet mes žinome, kad vis tiek jis pasieks šalį ir jos gyventojai galės jį pamatyti. Šis filmas nėra vien apie Saudo Arabiją. Jis kalba apie stiprią moterį, kuri nusprendė paimti likimą į savo rankas.