Berlynietis rašytojas ir redaktorius Tomas Mülleris laisvai kalba itališkai. Italija jam – tarsi antroji tėvynė, jis studijavo Pizoje ir Perudžijoje. Iškiliame ir iki pat gelmių melancholiškame debiutiniame romane „Die jüngsten Tage“ [„Paskutiniosios dienos“], už kurį buvo nominuotas laidos „Aspekte“ premijai, knibžda Italijos poetų. Netgi Elenos šunelis pavadintas Pasoliniu. Jau nuo XVIII amžiaus Italija buvo vokiečių ilgesio žemė, svajonių projekcija. Mülleris žaidžia įvairiais Italijos topais, tačiau sykiu ryžtingai pastoja kelią ne vienam Italijos stereotipui. Ypatingas vaidmuo knygoje tenka prieštaringai vertinamam dendžiui Gabrielei D’Annunziui, Pirmajame pasauliniame kare buvusiam pilotu – poetui, dramaturgui, tačiau ir Benito Mussolinio mentoriui bei profašistiniam suvedžiotojui. „Ardisco, non ordisco“ – aš nekaldinu planų, aš esu žaizdras.
Jaunasis šio brendimo romano veikėjas Jonatanas Bukas, ką tik netekęs geriausio draugo, labiausiai mėgsta lovoje skaityti D’Annunzijų ir svajoti apie nuotykių kupiną laiką po Vokietijos susivienijimo. Anuomet pasaulis dar buvo naujas ir jaunas, o gyvenimas pašėlęs. Tačiau šitai jau seniai tapo istorija. Autorius įtikinamai pasakoja apie didelius dalykus – draugystę, netektį, meilę ir mirtį.
