Subsidijos žemės ūkiui
Dalis kultūros
Prancūzija inicijavo ES bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP), kuri šiandien užtikrina maisto produktų įvairovę daugelyje šalių. Kas būtų, jei ES nebeskirtų paramos žemės ūkiui?
Eric Bonse
Bendroji žemės ūkio politika – tai vienas pagrindinių Europos Sąjungos ramsčių. Ji kelia daug ginčų nuo pat pirmųjų savo gyvavimo dienų, t. y. nuo 1962 m. – net JAV prezidentas Donaldas Trumpas šiandien kritikuoja neva nesąžiningas Europos subsidijas žemės ūkio sektoriui. Kas atsitiktų, jei ES nebeskirtų paramos žemės ūkiui?
Šis klausimas pirmiausia keliamas Prancūzijoje, juolab kad Europos Komisija pradėjo mažinti ES biudžeto lėšas, skiriamas žemės ūkiui remti. Prancūzija inicijavo Bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP) ir gavo iš to daugiausiai naudos. Prancūzijos ūkininkams tenka didžiausia išmokų dalis palyginti su kitomis šalimis – beveik 9 mlrd. eurų (2015 m. duomenimis).
Tačiau Briuselio pyrago laukia ir Vokietijos, Italijos ar Airijos ūkininkai. Daugeliui jų ES išmokos – tai jų ūkių rentabilumo ir konkurencingumo rinkoje garantija. Be subsidijų jie būtų priversti prašyti nacionalinių valstybių paramos arba turėtų nutraukti veiklą.
Be vietinių žemės ūkio produktų kiltų grėsmė maisto įvairovei ir jo saugumui
Kas būtų, jei ES galutinai atsisakytų bendrosios žemės ūkio politikos? Sunku pasakyti, juk apie tokį scenarijų Briuselyje dar niekada nediskutuota. Aišku tik tiek, kad Europos žemės ūkio įmonėms dėl palyginti nedidelio masto būtų sudėtinga konkuruoti su milžiniškomis JAV fermomis.
Tačiau be vietinių žemės ūkio produktų kiltų grėsmė ir maisto įvairovei ar jo saugumui. Jei ES nutrauktų subsidijas žemės ūkiui, Prancūzijos vyndariai turbūt išgyventų, o kiaulių ir galvijų augintojai veikiausiai ne. Pavojus kiltų ir ispaniškoms alyvuogėms, ir graikiškam fetos sūriui. Šiuo atveju kalbama ne tik apie didelius pinigus, bet ir apie reikšmingą kultūros dalį.