Privatumas ir skaitmeninė erdvė
„Facebook nėra mano namų svetainė“

Socialiniai tinklai, išmanieji telefonai, daiktų internetas – o kur dingsta privati erdvė? Gal privatumas yra jau atgyvenusi idėja? Pokalbis su griežtu duomenų apsaugos šalininku Janu Philippu Albrechtu.

Pone Albrechtai, mes daromės asmenukes, rašome komentarus, nuolat naršome internete ir noriai viešai dalijamės savo kasdieniais įspūdžiais. Ar mes gyvename pasaulyje, kuriame nebėra privatumo?

Net neabejoju, kad didžioji dauguma žmonių net skaitmeniniame amžiuje nori išsaugoti savo privačią erdvę. Pirmiausia jie nori patys spręsti, kas ką ir kada apie juos sužinos. Teisiniu ir techniniu požiūriu visai įmanoma globalizuotame pasaulyje užsitikrinti privačią erdvę ir duomenų apsaugą. Reikia tik atitinkamų taisyklių.

Bet mūsų privatumo supratimas drastiškai pasikeitė. Nebėra aiškios ribos tarp privačios namų aplinkos ir viešosios erdvės.

Per dešimtmečius ir šimtmečius privatumo samprata nuolat keitėsi, šis pokytis neatsirado tik su skaitmeninėmis technologijomis. Vis dėlto mes netgi šiandien atsirenkame: ką pasakoti savo močiutei, darbdaviui, mažajai sesutei ir ligonių kasai? Vis tiek išlieka skirtingos erdvės. Ir daug naudotojų gerai pagalvoja prieš atskleisdami internete kokią nors informaciją apie save. Tie naudotojai ieško platformų, kuriose būtų apsaugoti duomenys, arba, kitaip sakant – kuriose būtų apsaugota privati erdvė.

„Daug naudotojų elgiasi atsargiau“

Ar pastaraisiais metais įžvelgiate kažkokią tendenciją šioje srityje, didėjantį europiečių sąmoningumo lygį? Ar privatumo poreikis vėl sustiprėjo?

Be abejo! Tai matyti bet kuriuo atveju. Kai Facebook prieš kelerius metus sukūrė laiko juostą, kurioje galima peržiūrėti savo pasisakymus per tam tikrą laikotarpį, daugelis žmonių išsigando. Jie net neįsivaizdavo, kokie jie yra vieši. Šiandien daug naudotojų elgiasi atsargiau, nes jie žino, kad Facebook nėra jų namų svetainė. Taip pat dažniau naudojamasi nuo sekimo apsaugančiomis naršyklių programomis ir koduoto ryšio paslaugomis.

Deja, ne visada įmanoma apsaugoti savo duomenis. Naudotojai dažnai susitaiko su tuo, kad išmaniuosiuose telefonuose naudojamos programėlės prašo leidimo prisijungti prie daugelio duomenų. Gal vertėtų būti atsargesniais?

Jei mes apskritai jautriau reaguojame į privačios erdvės ir duomenų apsaugos temas, tai dar nereiškia, kad mes esame pasiruošę priimti skaitmeninius iššūkius. Kaip visuomenė mes smarkiai atsiliekame nuo technologijų plėtros. Mūsų laukia uždavinys, kurį įveiksime tik veikdami visi kartu. Vien įstatymais neapsisaugosime. Mes turime tobulėti ir ruoštis naujam pasauliui. Nes pažanga nestovi vietoje. Ką mes darysime, pavyzdžiui, su savaeigiais automobiliais, kurie mus galbūt nuolat filmuos? Arba su dirbtinio intelekto tinklalapiais, kurie kalbėsis su mumis ir tuos pokalbius įrašinės?

„Mes esame priklausomi nuo tam tikrų platformų“

Dažnai pavienis naudotojas visiškai neturi pasirinkimo. Jis turi patvirtinti platformos naudojimo sąlygas arba ja visai nesinaudoti. Ar mums reikia politikų pagalbos, kad galėtume įmonėms nustatyti kitas žaidimo taisykles?

Kažkada prekybos centre negalėjai nusipirkti maisto produktų, kuriais būtų prekiaujama pagal sąžiningos prekybos taisykles. Jei norėjai kavos, turėjai imti tai, kas buvo lentynoje. Tik pamažu atsirado alternatyvi pasiūla. Tokios alternatyvos atsiras ir skaitmeninėje erdvėje. Deja, šiandien mūsų padėtis dar tokia, kad esame smarkiai priklausomi nuo tam tikrų platformų ar operacinių sistemų. Politikai turi suvaržyti tokius monopolius ir skatinti alternatyvius tiekėjus.

Kodėl privati erdvė yra tokia svarbi demokratijai?

Turi būti užtikrinta komunikacijos ir žodžio laisvė. Demokratinis diskursas nukenčia, jei žmonės turi nuolat būgštauti, kad jų žodžiai vėliau bus panaudoti prieš juos. Pavyzdžiui, kai prašote banko suteikti paskolą arba norite įsidarbinti. Toks diskriminavimas jau vyksta. Be to, ir reklaminiai pasiūlymai jau teikiami atsižvelgiant į tai, ko naudotojas ieškojo internete ar ką nusipirko.

„Asmuo dabar turi daug daugiau teisių“

Pastaraisiais metais jūs labai prisidėjote prie naujo Europos Sąjungos duomenų apsaugos reglamento rengimo. Kokia dabartinė politinė situacija?

Mes reglamentą priėmėme 2016 m. pavasarį, jam pritarė didžioji dauguma narių abejose teisės aktus leidžiančiose institucijose – tiek Europos Parlamente, tiek Taryboje. Reglamentas nuo 2018 m. įsigaliojo visose ES valstybėse narėse. Jis taikomas visoms įmonėms, ateinančioms į ES rinką, t. y. ir tiekėjams iš Silicio slėnio ar iš Kinijos. Visos tos įmonės turi laikytis ES duomenų apsaugos nuostatų, kitu atveju joms gresia siaubingos baudos. Jau dabar tos įmonės nebenori rizikuoti ir griežtas Europos taisykles dėl viso pikto perkelia į savo tarptautinę praktiką.

Kokios svarbiausios naujovės laukia piliečių?

Svarbiausia, kad įmonės rimtai žiūrėtų į duomenų apsaugą, nes pagaliau tą apsaugą galima nuosekliai įgyvendinti. Be to, pavieniai asmenys dabar turi daug daugiau teisių. Įmonės turi suteikti naudotojui tikslią informaciją, kas atsitiks su jų duomenimis. Ir suprantama forma! Be jokių ilgų išvedžiojimų, kuriuos suprastų tik teisininkai. Galbūt bus sukurta sistema su paprastais standartiniais simboliais.

Privati erdvė kartu su globaliu tinklu – kaip jūs tai įsivaizduojate?

Aš norėčiau, kad mes visi galėtume kasdien tvarkyti savo duomenis taip pat savarankiškai, kaip darome, pavyzdžiui, apsipirkdami. Parduotuvėje mes taip pat nuolat priimame sprendimus: pasirinksiu šį ar kitą produktą, mokėsiu grynaisiais ar kortele, vengsiu tam tikrų parduotuvių ar atvirkščiai – pasirinksiu tam tikras parduotuves? Panašiai užtikrintai ir savarankiškai turėtume kada nors elgtis ir skaitmeninėje erdvėje.