Teatras užsienio kalbos pamokose
Mokymas(is) galva, širdimi, rankomis ir kojomis

Vaidyba turi teigiamą poveikį asmenybės vystymuisi – tai yra pastebėję dar F. Schilleris ir J. W. Goethe. Per pantomimą, gyvuosius paveikslus (skulptūras) arba moksleivių spektaklius teatras vis dažniau tampa ir užsienio kalbos pamokų dalimi.

„Lentos, kurios reiškia pasaulį“ – šiuo vokišku posakiu apibūdinamas teatras, kuriame aktoriai vaizduoja realaus arba fiktyvaus pasaulio aspektus, o publika idealiu atveju juos kritiškai reflektuoja. Šis sakinys minimas Friedricho Schillerio 1802 metais sukurtame eilėraštyje „Draugams“ („An die Freunde“), kuriame poetas idealistas didelę reikšmę suteikia vaizduotės galiai. Posakis leidžia manyti, kad pasitelkus vaizduotę siauros kasdienybės ribos gali būti įveikiamos paprasčiausiomis priemonėmis.

Ne tik Friedrichas Schilleris, bet ir Johannas Wolfgangas Goethe jau suprato didelę teatro vertę. 1795–1796 metais pasirodžiusiame savo auklėjamajame romane „Wilhelmo meisterio mokymosi metai“ („Wilhelm Meisters Lehrjahre“) jis aprašo stiprų poveikį, kurį teatras gali turėti jauno suaugusiojo asmenybės vystymuisi. Per vaidybos patirtį protagonistas sąmoningiau suvokia savo kūną, įveikia scenos baimę, ramiau elgiasi socialinėje aplinkoje, be to, pagerina savo kalbinę kompetenciją.

Teatro pedagogika, intensyviai nagrinėjanti produktyvią teatro ir pedagogikos įtampą tiek moksliniu, tiek meniniu požiūriu, (užsienio kalbų) didaktikoje sukuria vis daugiau tokių estetinių patirties erdvių.

Dramos metodai dalykinėje diskusijoje

Perspektyvos, kurias F. Schilleris ir J. W. Goethe nurodė savo literatūriniuose tekstuose, nesunkiai gali būti perkeliamos į pedagoginį kontekstą, o konkrečiai – ir į užsienio kalbos pamokas. Jei poros lentų pakanka įrengti scenai, kurioje vaizduojami ir kritiškai reflektuojami įvairūs pasaulio aspektai, tai idealiu atveju tai yra tuščia erdvė, leidžianti kuo laisviau judėti ir „mokyti(s) galva, širdimi, rankomis ir kojomis“ (Schewe 1993, 7–8).

Tokiu holistiniu požiūriu remiasi užsienio kalbos pamokų, kuriose taikomi dramos metodai, koncepcija. Įkvėpimo šaltiniu užsienio kalbos pedagoginei veiklai čia tampa dramos menas, sąveikoje su kitais performatyviaisiais menais, tokiais kaip performansas, pasakojimų menas, šokis ir opera (ibid.). Kadangi dramos metodai gali būti taikomi visoms tikslinėms grupėms, visais kalbos lygiais ir visose kalbinės veiklos srityse, reiktų skatinti stipresnę meninę užsienio kalbos didaktikos pakraipą (ibid.).
 
Dramos metodų taikymas užsienio kalbos pamokose nagrinėjamas daugybėje mokslinių publikacijų (žr. Schewe 2016 apžvalginis straipsnis). 2007 metais pasirodžiusiame specializuotame žurnale „SCENARIO“ publikuota jau daugiau nei 200 įvairių straipsnių, kurių autoriai yra iš daugiau nei 20 šalių. Iš šių straipsnių aiškiai matyti, kad teatro pedagogika lėtai, bet nuosekliai tapo atskira užsienio kalbos didaktikos mokslinių tyrimų ir praktikos sritimi. Kiekvienas besidomintysis gali prisijungti prie šio žurnalo, kuriame keičiamasi įvairių užsienio šalių patirtimi, susijusia su dramos metodų taikymu užsienio kalbos pamokose iniciatyvos.

Pamokų, kuriose taikomi dramos metodai, poveikis  

Teatro pratimuose dažniausiai mokomasi judant, o iš to kyla teigiamas įsiminimo poveikis (Sambanis 2016, 54). Čia nepakanka būti vien žiūrovu; moksleiviai turi patys aktyviai įsitraukti į veiklą (ibid.). Kelis kartus judesį sujungus su turiniu, po kurio laiko judėti nebėra būtina, nes vien prisiminus judesį jau aktyvuojamas turinys (ibid.). Ypatingai reikšmingas įsiminimo poveikis atsiskleidžia per ilgesnį laikotarpį (ibid.).

Jei yra sunkiau „pamiršti tai, kas buvo išmokta kūnu ir dvasia, taigi multisensoriniu būdu, nei tai, kas buvo priimta tik per akademinius klausos ir regos kanalus“ (Sambanis 2016, 51), tai argi nėra pats laikas ieškoti naujų kalbos, literatūros ir kultūros perteikimo būdų?

Performatyvioji mokymo(si) kultūra

„Ugdomoji drama“ (angl. „Drama in Education“), „dramos pedagogika“ (vok. „Dramapädagogik“), „teatro pedagogika“ (vok. „Theaterpädagogik“), „vaidybiniai žaidimai“ (pranc. „Jeux dramatiques“) – skirtingos sąvokos atspindi tai, kad atsirado disciplinos, nagrinėjančios produktyvią vaidybos, teatro ir pedagogikos įtampą. Visoms šioms kultūriškai specifiškoms disciplinoms būdingas akivaizdus orientavimasis į performatyviuosius menus, ypatingai į teatro meno formą. Todėl žodis „performatyvusis“ ateityje turėtų būti vartojamas kaip tarptautinė apibendrinamoji sąvoka. Taip pabrėžiama inovatyvi pedagoginė praktika, kylanti iš susidūrimo su performatyviaisiais menais (Even & Schewe 2016).

Per pastaruosius du dešimtmečius užsienio kalbų didaktika įgavo didelį pagreitį vokietakalbėse ir anglakalbėse šalyse, o performatyviosios pakraipos pedagoginis potencialas yra vis dažniau atpažįstamas ir naudojamas. Atsirado įspūdinga praktikos erdvė, nors iš tiesų reiktų skirti mažesnės apimties performatyviąją veiklą nuo didesnės apimties veiklos. Mažesnės apimties veiklos yra įgyvendinamos per vieną pamoką, kai galima sukurti ir pristatyti gyvuosius paveikslus (skulptūras), sukurti trumpą pantomiminį spektaklį ar balsų koliažus, o didesnės apimties veikla – moksleivių spektaklis arba improvizacijos teatro dirbtuvės – jau peržengia įprastos pamokos ribas. Tikėtina, kad iš šios gyvos vaidybos praktikos ir toliau kils labai svarbių impulsų užsienio kalbų pedagogikai.

Teatro pedagogika – studijų dalis

Tikriausiai tik laiko klausimas, kol performatyviąja veikla pagrįsti seminarai taps integralia užsienio kalbų studijų dalimi (plg. Fleiner 2016 tyrimas dėl esamos situacijos), o toliau pateikta įžvalga bus savaime suprantamas dalykas ugdant būsimuosius mokytojus:

„Mokymo(si) situacijų performatyvumas yra iš esmės reikšmingas mokyklai. Todėl mokytojų bei moksleivių kūniškumas yra labai svarbus rengiant inscenizacijas klasėje. Taigi veiklos ir suvokimo aspektai, taip pat juslių sritis, turi papildyti kognityvinius procesus...“ (Vaßen 2016, 90)

Žinoma, tai, kiek per ateinančius metus ir dešimtmečius įsitvirtins nauja mokymo(si) kultūra, pabrėžianti kūniškumo svarbą, priklausys nuo konkrečių institucinių ir kultūrinių sąlygų.

Grįžkime prie F. Schillerio, iškėlusio ypatingą vaizduotės reikšmę žmogui: įsivaizduokime, kad per ateinančius dešimtmečius vis daugiau mokytojų savo pamokas ves galva, širdimi, rankomis ir kojomis, pasitikės savo spontaniškumu ir kūrybinėmis galiomis ir pasieks tai, kad ant paprastų klasių lentų vis atsiras ir žavės (svetimi) nauji pasauliai.