Nuotr.: Liepa Lenkšaitė Prisimenu, kad Pėterio Handkės „Publikos išplūdimą“ bandžiau skaityti jau mokykloje, bet rimčiau vokiečių kalbą užtvirtinau rašydamas disertaciją apie sovietmečio lietuvių poeziją Greifsvaldo universitete. Buvo pravartu palyginti, kaip vokiečiai tyrinėja Rytų Vokietijos literatūrą, ir permąstyti jų patirtį. 
Vėliau dirbdamas mokslinį darbą dažnai remdavausi vokiečių kalba parengtais žinynais, monografijomis ir, ką čia slėpti, jaučiau slaptą pranašumą prieš kolegas, kurie vokiškai nemoka. Kiekviena kalba yra ir kitoks žvilgsnis į pasaulį, taip pat ir humanitariniuose moksluose. 
Vokietija Europoje verčia bene daugiausia užsienio literatūros, todėl kaip rašytojas dažnai važiuoju į Vokietiją dalyvauti diskusijose ar pristatinėti savo vertimus į vokiečių kalbą.
Nuo vertimo iš vokiečių kalbos, tiesą sakant, apskritai prasidėjo mano kaip prozininko avantiūra. Pagalvojau, kad galiu pabandyti ne tik versti, bet ir rašyti. 
Bet labiausiai vokiečių kalba pravertė dar mokykloje, kai dienoraštyje aprašinėjau savo jaunojo Verterio kančias tikėdamasis, kad niekas to nesupras. Taip norėčiau dabar kur nors rasti tą knygelę rudu viršeliu.