Tomasz Ososiński rekomenduoja
Die Bienen und das Unsichtbare

Viskas prasideda nuo išgalvotų kalbų. Eseistinė kelionė – o ši Clemenso Setzo knyga iš tiesų yra ilga esė, susidedanti iš skaitymo patirčių, autobiografinių pasakojimų, dienoraščio įrašų ir kelių nuotraukų, tad kiek primena Sebaldą – skaitytojus greit nuveda į visiškai nepažįstmas vietas, pas pamirštas asmenybes ir prie keistų sakinių, pavyzdžiui, tokių kaip šis: „Jūrininkas savo fortepijoną turi nešiotis lazdoje“, arba: „Fotografuoti Sokratą kaip muzikos instrumentą“.

Setzą traukia dirbtinių kalbų reiškinys, jam įdomios ribos tarp natūralumo ir dirbtinumo, jis pasakoja ne vien apie žinomą esperanto ir volapiuką, bet ir apie ne tokias žinomas „universalias“, kad ir Johno Weilgarto (aUI) ar Charleso K. Blisso (Blisssymbolics) kalbas, kurių beveik niekas ar visai niekas nevartoja.

Pasakojimas tikrai nėra mokslinis, o itin asmeniškas, istorinės figūros persipina su gyvais autoriaus pažįstamais, dėl to skaitant knygą juntamas tikras ir intensyvus sąlytis su kalbos reiškiniu.

Suhrkamp Verlag