Kas yra IDUKM?

Didelis susidomėjimas alternatyviais kalbų perteikimo metodais, o tuo pačiu ir svetimų kultūrų pažinimo galimybėmis buvo pastebimas visais laikais.

Tarkime, Antikos laikais būta rekomendacijų svetimos kalbos, o kartu ir kitos kultūros, mokytis konkrečioje šalyje. Viduramžiais daugelis žmonių buvo daugiakalbiai, nors yra žinoma, kad jokia kita kalba, išskyrus lotynų, sistemingai nebuvo dėstoma nei vienuolynų mokyklose, nei kitose mokymo įstaigose. Užsienio kalba, panašiai kaip gimtoji, buvo išmokstama tiesiogiai bendraujant su gimtakalbiais; dažniausiai tai vykdavo sprendžiant prekybinius ir profesinius reikalus. Panašią misiją didikų ir turtingų miestiečių šeimose XVIII ir XIX a. atlikdavo guvernantės, kurios išmokydavo savo auklėtinius užsienio kalbų. Dirbdamos su vaikais, guvernantės kalbėdavo savo gimtąja prancūzų kalba, tad vaikai „natūraliu“ metodu išmokdavo prancūzų kaip užsienio kalbą, o dažnai ir kaip antrąją kalbą, kurią jie naudojo mokydamiesi istorijos, geografijos ar kitų dalykų. Taigi tam tikra prasme jau antikoje ir viduramžiais, o dar daugiau XVIII ir XIX a., kalbos ir kultūros perteikimo pamatiniu principu buvo dvikalbis dalyko mokymas, kai užsienio kalbos ir dalyko buvo mokomasi integruotai, ir užsienio kalba buvo vartojama kaip darbo kalba.

Alternatyvūs dalykų mokymosi metodai

Jau kuris laikas daugelyje pasaulio šalių veikia mokyklos, kuriose mokomieji dalykai dėstomi ne tos šalies kalba, bet kuria nors iš didžiųjų pasaulio kalbų. Tokios yra vokiškos mokyklos užsienyje, prancūziškos gimnazijos, britų internatinės mokyklos bei pastaraisiais metais Europos institucijų tarnautojų vaikams įkurtos mokyklos, vietoj tradicinio užsienio kalbų dėstymo propaguojančios alternatyvius dalyko dėstymo metodus, kurie remiasi dvikalbiu mokymu ir užsienio kalbos bei dalyko integracija.

Tačiau negalima nepaminėti, kad beveik visos šios mokyklos yra tam tikra prasme elitinės, nors elito sąvoka čia apibrėžia ne ypatingus mokinių intelektualinius gebėjimus, bet labiau finansines jų tėvų galimybes siųsti savo vaikus į tokias mokyklas. Ilgainiui išskirtinė tokių mokinių situacija parodė, kad ši neabejotinai patraukli mokymosi forma yra prieinama tik gana menkai jaunuomenės daliai. Įvedus vadinamą dvikalbį kai kurių dalykų mokymą įprastose mokyklose, t.y. gimnazijose ir realinėse mokyklose, dvikalbis dalykų dėstymas Vokietijoje ir Austrijoje antroje XX a. pusėje tapo prieinamas visų visuomenės sluoksnių vaikams. O dėl Europos Sąjungos kalbų politikos direktyvų, skelbiančių, kad kiekvienas ES pilietis be savo gimtosios kalbos turėtų mokėti dar bent dvi bendrijos kalbas, dvikalbis dalyko dėstymas susilaukė plataus pritarimo visoje Europoje.

Sąvokų įvairovė

Šios metodinės koncepcijos apibūdinimui vartojama stebėtinai daug įvairių sąvokų. Vokiškas terminas Bilingualer Sachfachunterricht (dvikalbis dalyko dėstymas), yra, tiesą sakant, daugiareikšmis ir kartais vartojamas kalbant apie užsienio kaip darbinę kalbą, kas suteikia šiai metodikai kiek kitokią prasmę. Anglakalbiame kontekste sutinkamos tokios sąvokos kaip Teaching Content through a Foreign Language, Dual Focussed Instruction, Bilingual Content Teaching arba net Content Based Language Teaching. Bet ir šie apibūdinimai tik patvirtina, kad dvikalbio mokymo koncepcija yra interpretuojama labai skirtingai.

Pastaraisiais dešimtmečiais anglų ir prancūzų kalbų erdvėje įsitvirtino sąvoka, kuri vis dažniau vartojama šios koncepcijos apibūdinimui: Content and Language Integrated Learning (sutrumpintai: CLIL) arba Enseignement d’une Matière par l’Integration d’une Language Etrangère (sutrumpintai: EMILE). Ir nors vokiškai kalbančioje erdvėje oficialiai dar vartojama sąvoka Bilingualer Sachfachunterricht (dvikalbis dalyko dėstymas), vis dažniau jau ir vokiečių kalboje sutinkamas angliškasis terminas CLIL, verčiant jį kaip Integriertes Fremdsprachen- und Sachfachlernen (integruotu dalyko ir užsienio kalbos mokymu, sutrumpintai: IDUKM). Labai gerai, kad nepaisant toje gausybėje sąvokų nujaučiamos skirtingos pačios koncepcijos interpretacijos, randasi visiems priimtinas terminas, leidžiantis šią metodiką vertinti objektyviai. Tiesa, jam būtinas apibrėžimas, kuriame atsispindėtų visose tose sąvokose sukaupta turinio įvairovė. Toks apibrėžimas, suformuluotas dar šio šimtmečio pradžioje (plg. Marsh & Langé 2002), tik kiek modifikuotas 2006 m., buvo pristatytas Europos Sąjungos Euridikės tinklo pranešime. Štai jo tekstas:

Akronimas CLIL vartojamas kaip bendrasis terminas, apibrėžiantis visų tipų dėstymą, kai antroji kalba (užsienio, tam tikro regiono ar mažumos kalba ir/arba kita oficiali valstybinė kalba) vartojama dėstant tam tikrus mokomuosius dalykus, o ne pačios kalbos pamokose (Euridikė 2006:8).

Priemonė skatinanti užsienio kalbų mokymąsi

Apibrėžime pažymima, kad IDUKM metodu dirbančiose mokyklose užsienio kalba vyksta ne visas mokymo procesas, o tik kai kurių dėstomųjų dalykų pamokos. Tuo IDUKM skiriasi nuo minėtų mokyklų užsienyje ir Europos Sąjungos institucijų mokyklų, kuriose visi dalykai dėstomi kita kalba. Be to, IDUKM metodas skiriasi ir nuo Kanadoje taikomos imersijos programos, kurioje dažnai visas mokymo procesas vyksta kita kuria nors kalba, specialiai nesirūpinant užsienio kalbos žinių perteikimu. Užsienio kalbos pamokų imersijos programoje nėra; o štai dirbant IDUKM metodu dėstomas bendrasis, o kartais ir išplėstinis užsienio kalbos kursas, be to, ir per IDUKM pamokas vyksta kalbos mokymas, ypač kai to reikia, norint perteikti dalyko turinį. Tai reiškia, kad IDUKM pamokose vyksta ir kalbos, ir dalyko dėstymas.

Tie dėstomieji dalykai, kurie apibrėžime nėra detaliai apibūdinti, nors apie juos žinome iš Euridikės tinklo pranešimo ir kitų apklausų, dažniausiai yra humanitarinių ir socialinių mokslų srities disciplinos, tokios kaip istorija, geografija, visuomenės mokslas. Tiesa, kuria nors užsienio kalba puikiausiai gali būti dėstomi ir gamtos bei meno dalykai.

Neapsiribojama tradicinėmis užsienio kalbomis

Apibrėžime aiškiai akcentuojama, kad IDUKM kalbomis laikomos ne vien tradicinės užsienio kalbos, bet taip pat ir mažumų, vietinės ar kitos oficialios šalies kalbos. Iš apibrėžimo aiškėja, kad IDUKM nėra vien kalbos politikos priemonė, skatinanti užsienio kalbų, ypač anglų kalbos mokymąsi, bet kad jis gali pasitarnauti ir skatinimui tų kalbų, kuriomis šneka nedidelės žmonių grupės. Tai būtų geografiškai apibrėžtos mažumų kalbos, kaip antai sorbų kalba Vokietijoje arba bretonų kalba Prancūzijoje, arba tos mažumų kalbos, kuriomis kalbama didžiųjų valstybių pasienyje, pavyzdžiui, prancūzų kalba Aostos slėnyje arba vokiečių kalba Elzaso Lotaringijoje. Be to, remiantis IDUKM gali būti skatinamos ir socialiai apibrėžtos mažumų kalbos, kaip pavyzdžiui turkų kalba Vokietijoje, kuri vartojama daugelyje profesinių mokyklų, dėstant tokios dalykus kaip ekonomika. Šveicarijoje, pavyzdžiui, IDUKM pamokomis raginama mokytis kitas oficialiąsias šalies kalbas.

IDUKM taikymo galimybės

Integruotą dalyko ir užsienio kalbos mokymo metodą galima taikyti ir pradinėje, ir vidurinėje mokykloje, o taip pat ir mokant antrosios užsienio kalbos. Kai kuriose Europos šalyse atskiri mokymo dalykai užsienio kalba dėstomi jau pradinėse klasėse. Šis metodas labiausiai paplitęs vidurinėse mokyklose ir gimnazijose, nors Vokietijoje juo dirbama ne tik gimnazijose. Šia didaktine priemone naudojasi daugelis profesinių mokyklų, tokiu būdu susiedamos dalyko ir kalbos mokymąsi. Dar reikia pažymėti, kad IDUKM metodo taikymo trukmė gali būti labai įvairi: esama programų, trunkančių vos kelias savaites; esama ir tokių, kurios tęsiasi net šešerius metus.

Pagaliau reikia atkreipti dėmesį į dar vieną aspektą, kuris šiame „neutralumo“ siekiančiame apibrėžime nebuvo akcentuojamas. Iki šiol ši didaktinė koncepcija, kuria remiasi IDUKM metodas, buvo beveik išskirtinai užsienio kalbos mokytojų prerogatyva. Ir tai savaime suprantama, nes būtent užsienio kalbų kompetencija, įgyjama dirbant šiuo metodu, džiugina labiausiai, o dalyko turinio įsisavinimas tarsi truputį atsilieka. Dar visai neseniai dalykų dėstymo metodinėje literatūroje nebuvo net užsimenama apie IDUKM, jis buvo ignoruojamas, nes nematyta jokios naudos dalykų dėstymui ir nenorėta būti pagalbine užsienio kalbos mokymo priemone. Vis dėlto pastaraisiais metais nuomonės pasikeitė, nes rekomendacijose ir nurodymuose buvo aiškiai akcentuota, kad dvikalbis dalyko dėstymas remiasi dalykų dėstymo metodika ir dalyko turinio įsisavinimas joje yra lygiai toks pat svarbus, kaip ir kalbos įsisavinimas. Be to, pirmieji empiriniai tyrimai (plg. Lamsfuß-Schenk 2002) parodė, kad ir dalyko dėstymas gali turėti naudos iš užsienio kalbos pamokų.