Autentiškos miesto struktūros sunaikinimas Antrojo pasaulinio karo metais, chaotiškas ir dažnai ambicingas miesto planavimas antrojoje XX a. pusėje, paskutiniajame XX a. ir pirmajame naujojo tūkstantmečio dešimtmečiuose vykę plataus masto privatizacijos ir komercializacijos procesai bei po jų sekęs sunkmetis padarė didžiulį poveikį Kaliningrade viešųjų erdvių pobūdžiui ir kokybei. Nepaisant to, kad per pastaruosius keletą dešimtmečių miesto infrastruktūra buvo ženkliai patobulinta (keli rajonai buvo perprojektuoti), ypač ruošiantis miesto įkūrimo 750-osioms metinėms, jame vis dar išlieka nemažai apleistų, nejaukių ir pamirštų vietų, kurių būklė atspindi projektuotojų, nekilnojamo turto projektų vystytojų ir gyventojų tarpe neretai pastebimą nepagarbų požiūrį į miesto istorinį ir kultūrinį paveldą. Tuo pačiu komerciškai patraukliose ir į vartojimą orientuotose miesto dalyse viešoji erdvė susitraukia ir gana dažnai yra pernelyg reguliuojama (pagal principą „nėra pinigų – nėra teisės į visuomeninį statusą“). Įprastinės veiklos formos viešojoje erdvėje yra vartojimas, judėjimas iš vienos vietos į kitą (iš namų / namo) bei dalyvavimas didžiosiose oficialiose miesto šventėse; tuo tarpu maži, neformalūs, spontaniški renginiai ir bendravimas tarp miestiečių yra retas dalykas. Kaip pastebi tyrinėtoja Anna Karpenko, vartojimo Kaliningrade tikslas daugeliu atveju yra pats vartojimo demonstravimo faktas, o ne viešos komunikacijos ir dialogo erdvės kūrimas.
Reikėtų pastebėti, kad per pastaruosius penkis metus atsirado naujų, gana atvirų viešųjų erdvių (pavyzdžiui, klubai „Kvartira“ bei „Reporter“), o kai kurios jau egzistavusios erdvės buvo pasisavintos tam tikrų grupių (pavyzdžiui, vakariniai baikerių ir lenktynininkų susibūrimai Pergalės aikštėje), tačiau kai kurios bendruomenės (pensininkai, ekonominiai imigrantai) vis dar sunkiai randa būdų visapusiškai naudotis savo teise į viešąją erdvę, ir dažnai yra marginalizuojamos.
Kalbant apie viešąją erdvę – tiek fizinę, tiek virtualią – Kaliningrade dažnai tenka susidurti su stoka procedūrų ir platformų, skirtų įvairių socialinių ir politinių grupių interesų pareiškimui bei derinimui, trūkumu erdvių, tinkamų viešoms diskusijoms ir kritinei refleksijai, bei sunkumais norint pasisakyti viešojoje erdvėje (dėl „draudžiamų temų“, bendro politinio klimato), tuo tarpu ir klausimais, susijusiais su miesto planavimu ir raida.
Todėl projektas „Going public: apie galimybes viešai pasisakyti“, sutelkiantis dėmesį į viešąją erdvę bei skirtingų viešumo sampratų analizę ir kritinę refleksiją, yra labai aktualus vietos kontekste. Jis taip pat atitinka Rusijos Nacionalinio šiuolaikinio meno centro Kaliningrado filialo programinius prioritetus – ši institucija aktyviai dirba viešosios erdvės meno srityje nuo 1990-ųjų, daugiausia dėmesio skirdama paveldo ir tapatumo problemoms.
