Apie projektą

Nuo 1990 m., kai Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė, čia viešojoje erdvėje buvo įgyvendinta daugybė projektų. Ryškiausiais metais galima laikyti 2009-uosius, kai Vilnius buvo paskelbtas Europos kultūros sostine. Pirmaisiais meno projektais, kuriuos inicijavo ir vykdė nedidelės menininkų grupės, siekta pradėti diskusiją apie sovietmečio architektūros paveldo ateitį, apie tuščių visuomeninių pastatų naudojimą, apie miesto istoriją ir kolektyvinę tapatybę. Išaugus visuomenės susidomėjimui kai kuriomis diskusijomis, į šiuolaikinį meną atsigręžė ir politikai bei verslo atstovai. Diskusijų objektu dažniausiai tapdavo stambūs politinio prestižo projektai, kaip antai Guggenheimo muziejaus idėja Vilniuje.

Žinant šią situaciją, galima suprasti, kodėl Lietuvos menininkai ir meno kuratoriai, matydami vietos iniciatyvas viešojo meno srityje, jaučiasi šiek tiek nusivylę. Pirmiausia tai pasakytina apie sostinę Vilnių ir apie 300 km į vakarus nuo jos nutolusią Klaipėdą, trečiąjį pagal dydį Lietuvos miestą. Čia viešajai erdvei skirtos iniciatyvos taip pat neretai yra miesto rinkodaros dalis – jos skirtos pirmiausia tam, kad miestas būtų kuo patrauklesnis turistams. Kadangi Klaipėda įsikūrusi periferijoje, t. y. prie Baltijos jūros, jai sunku konkuruoti su sostine. Panaši ir Kaliningrado situacija lyginant su Maskva.

Kaliningrade veikiantis Valstybinis šiuolaikinio meno centras (NCCA) viešojoje erdvėje vykdo nemažai projektų. Kažkada nepalankų miesto valdžios požiūrį į public art pakeitė tam tikras pripažinimas ir palaikymas, ypač projektus finansuojančių garsių užsienio rėmėjų atžvilgiu. Tuo pat metu NCCA centras stengiasi keistis kritinėmis idėjomis su iniciatyvų autoriais ir menininkų grupėmis, dirbančiomis viešojoje erdvėje. Projektas „Going Public“ NCCA centrą labiausiai domino refleksijomis apie jau nuveiktus darbus ir mainais su kolegomis.

Šiandien neretai pabrėžiama, kad kalbos apie meną viešojoje erdvėje yra neatsiejamos nuo demokratijos teorijų (pvz., Oliverio Marcharto). Baltarusija iš tikrųjų išgyveno trejų metų reformų ir demokratijos laikotarpį: nuo nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. iki Aleksandro Lukašenkos išrinkimo prezidentu 1994 m. 18 autoritarinio režimo metų paliko neišdildomą pėdsaką baltarusių meno pasaulyje. Valstybinėse meno institucijose ir dailės akademijoje dominuoja konservatyvi ir tradicinė meno samprata. Nekomercinio ir alternatyvaus meno infrastruktūra buvo sunaikinta, o naujos kūrimui nuolat kliudoma. Vis dėlto ir tokiomis sąlygomis atsiranda iniciatyvų, kurių autoriai deklaruoja ir įgyvendina teisę savarankiškai veikti, eksperimentuoti ir atspindėti savo meninę praktiką. Tokiomis iniciatyvomis sukuriamas kitoks viešumas ir sukeliamas stiprus pamėgdžiojimo efektas. Šiuolaikinio meno projektams, kurie būtų alternatyva oficialiai dogmatiškai meno sampratai Baltarusijoje, labai trūksta prezentacijos ir produkcijos galimybių. Tarp nedaugelio meno viešojoje erdvėje projektų paminėtinas ir Goethe’s instituto projektas „Арт Город. Raum für Raum“.

Kaip galima apibūdinti kontekstą, kuriame dirba atskiri kūrėjai? Į kokius diskursus jie orientuojasi, kokią vietos ir tarptautinės publikos dalį jie stengiasi pasiekti ar pasiekia?

Situacija postsovietinėse šalyse ypač sudėtinga, bet kartu ir įdomi tuo, kad menas viešojoje erdvėje ir jo refleksija meno istorijoje atsiranda vienu metu. Pasinaudoti patirtimi, kuri buvo sukaupta iki 1989 m. tvarkantis su viešąja erdve, praktiškai neįmanoma, kadangi per tą laiką visiškai pasikeitė politinė ir visuomeninė situacija, o rimti teoriniai samprotavimai apie viešumo pobūdį ir jo vaidmenį taip pat prasidėjo tik po 1989 m. Viešasis menas postsovietinėje erdvėje randasi iš vietos konteksto logikos ir iš dalies istoriškai susiklosčiusios savitos meninės praktikos. Tuo tarpu šiuolaikinis šalių kontekstas labai skiriasi. Vienu bendruoju vardikliu, tam tikra prasme retrospektyviniu, galima laikyti sovietinę praeitį su visais teigiamais ir neigiamais patirties aspektais, kurie ir toliau daro poveikį visuomenei bei meno pasauliui. Kitas, šiuolaikinis, bendrasis vardiklis – tai pasiaukojamas ir entuziastingas darbas šiuolaikinio meno srityje, tiek vietos, tiek tarptautiniu mastu, nepaisant visų infrastruktūrinių sunkumų, krizių ir biurokratinių procedūrų, socialinių-politinių problemų ir blaivių vertinimų iš šalies. Kuratoriai ir menininkai iš Klaipėdos, Kaliningrado ir Minsko aiškiai suvokia, kad jų vietovės, žvelgiant iš šalies, atrodo periferiškos, nereikšmingos ar neatsiejamos nuo politinės konotacijos (kaip Baltarusijos atveju). Vis dėlto jie nesiplūkia su stereotipais ar lūkesčiais, o stengiasi nenutolti nuo vietos sąlygų, galimybių ir poreikių. Tiesa, už savo konteksto ribų jie intensyviai dirba – kovoja prieš apribojimus ir suvaržymus, ieško naujų tinklų ir sąjungininkų.

Vakarietiškos viešumo koncepcijos, Hannah’os Arendt, Jürgeno Habermaso, Nancy Fraser ar Rosalyn Deutsche ir Chantal Mouffe teorijos visiems labai gerai žinomos. Tačiau sprendimas, kaip jas vertinti atitinkamame kontekste, ką laikyti įkvėpimo šaltiniu ir toliau plėtoti, ką jose akcentuoti, priklauso nuo struktūrinių atitinkamos vietovės ypatybių. Pavyzdžiui, Kaliningrado NCCA centras daug bendradarbiauja su sociologe Anna Karpenko, kurios tyrimai labai reikšmingi vietos meninei praktikai ir refleksijoms apie ją. Mums buvo labai naudinga „sklandaus viešumo“ koncepcija, kurios autorė – prof. Almira Usmanova, dirbanti Europos humanitariniame universitete, kuris, nors ir buvo uždarytas 2005 m., atnaujino savo veiklą emigracijoje Lietuvoje.

Kokį vaidmenį kuriant programas jums turėjo – tiesiogine ir perkeltine prasme – parametrai „artumas“ ir „atstumas“ (pavyzdžiui, tarp Vilniaus ir Minsko, Kaliningrado ir Maskvos ar Klaipėdos ir Kaliningrado)?

Šiuos atstumus ganėtinai lengva įveikti, jei tik šių meno scenų veikėjai susiburia draugėn. Jie dalijasi bendra patirtimi, kalba bendra – rusų – kalba; žmonės, kurie iki šiol nepažinojo vienas kito asmeniškai, buvo susidarę bent vaizdą vienas apie kitą iš publikacijų, parodų, kuriose dalyvavo, ar nuogirdų.

Kiekvieno jų ryšys su Vakarų Europa ir Vokietija yra skirtingas. Lietuvos menininkai gerai žinomi tiek projekte dalyvaujančiose šalyse ir Kaliningrade, tiek tarptautiniu mastu. Tuo tarpu Kaliningrado meno pasaulis geriausiai žinomas Šiaurės Vokietijoje ir Baltijos regiono – Lenkijos, Švedijos, Danijos – pakrantės miestuose. Baltarusija nuolat šmėžuoja Vakarų žiniasklaidoje dėl vykdomos vidaus politikos, todėl į šią šalį žvelgiama tik pro politikos akinius. Atitinkamai vertinami ir menininkų darbai, kurie atspindi politinę šalies situaciją (ar gali būti taip interpretuojami).

Johanna, nuo 2010 m. pradžios tu vadovauji Goethe’s instituto veiklai Lietuvoje ir gyveni Vilniuje. Kokias Lietuvos, Baltarusijos ir Kaliningrado bendradarbiavimo formas ir skiriamąsias linijas kultūros, politikos ir ekonomikos srityse tau pavyko įžvelgti?

Istoriškai taip susiklostė, kad šis regionas yra labai integruotas, pirmiausia todėl, kad XIV amžiuje čia gyvavo Didžioji Lietuvos kunigaikštystė. Šiandieninės Baltarusijos, Lietuvos ir Kaliningrado teritorijas siejo ir kultūriniai, ir kalbiniai ryšiai. Juos simboliškai įkūnija Nemunas, kuris visose trijose šalyse yra svarbus atskaitos taškas. Ilgą laiką tai buvo jungiamoji upė nuo pat savo ištakų į pietus nuo Minsko iki žiočių Kuršių mariose į pietus nuo Klaipėdos, o šiandien Nemunas yra ne tik išorinė Europos Sąjungos, bet ir NATO bei Šengeno erdvės siena.

Inicijuodami projektą „Going Public“ mes norėjome peržengti šias ribas ir paskatinti tarpregioninius mainus apie meno koncepcijas. Taip susikūrė tinklas, kuriuo, be abejonės, bus galima naudotis ir už projekto ribų. Nors projekte dalyvaujančių miestų situacija ir labai skirtinga, geografiniai atstumai visai dideli: nuo Vilniaus iki Minsko yra tik 190 km, o nuo Klaipėdos iki Kaliningrado – tik 130 km.

Lietuva palaiko labai glaudžius politinius ir ekonominius santykius su savo kaimynėmis, ypač su Baltarusija. Baltarusijoje uždraustos muzikos grupės gali koncertuoti savo publikai Vilniuje; Lietuvoje prieglobstį randa ir savo šalyje dirbti nebegalintys baltarusių žurnalistai, kurie kovoja už žmogaus teises; nuo 2005 m. emigracijoje Lietuvoje veikia ir EHU. Kultūriniams mainams tiesiog būtini tokie ryšiai.

Kokie panašumai ir kokie skirtumai atsispindi šių trijų vietovių kasdienybėje?

Ir Baltarusija, ir Lietuva, ir Kaliningrado sritis – tai postsocialistinės erdvės, kaip ir Leipcigas, kur vyko baigiamoji projekto konferencija.

Lietuvai 2004 m. įstojus į Europos Sąjungą, jos politinė situacija smarkiai pasikeitė – atrodo, kad išspręsta nemažai socialinių ir politinių problemų. Sukurta gera kultūros infrastruktūra, esama pakankamai paramos galimybių, užmegzti įvairialypiai mainų santykiai.

Situaciją Kaliningrado srityje apsunkina tai, kad ten nėra aukštosios meno mokyklos. NCCA centras iki šiol neturi erdvių parodoms rengti ir yra priverstas verstis su sąlyginai mažu biudžetu. Tiek Kaliningrado, tiek Baltarusijos menininkams nepatogumų keliaujant kelia vizų režimas su kaimyninėmis šalimis. Baltarusijos sostinėje Minske yra didelių viešųjų erdvių, tačiau jų naudojimas priklauso nuo autoritarinės valdžios nurodymų, ir galiausiai jos vis tiek lieka „vienišos“, kaip sakė vienas projekto dalyvių.

Nepaisant šių skirtumų visos projekte dalyvavusios meno institucijos ir menininkai nuo Leipcigo iki Minsko klausia to paties: kaip pasiekti publiką ir sukurti galimybes komunikacijai ir interakcijai?

Lena, nuo 2006 m. esi EHU dėstytoja. Kaip vertintum tinklų struktūrą ir Lietuvos–Baltarusijos ryšius? Kokį vaidmenį vaidina į kitą šalį „iškeltas“ viešumas (kaip rodo EHU pavyzdys), jei vertintume jo įtaką savoje šalyje? Ar EHU baigimas pripažįstamas Baltarusijoje? Ar studentai grįžta į Baltarusiją, o gal daugelis toliau studijuoja ir dirba užsienyje?

Tarp EHU kultūrologų, mediologų, filosofų ir urbanistų bei jų kolegų Lietuvoje susiklostė glaudūs profesiniai ir asmeniniai ryšiai. Meno kuratorė ir kritikė Laima Kreivytė iš Vilniaus kartą yra pasakiusi, kad EHU labai gerai matomas kultūriniame Lietuvos gyvenime. Jis ne tik veikia kaip universitetas, jis atsineša su savimi tarptautinių kontaktų ir projektų, kurie yra svarbūs tiek Lietuvos, tiek Baltarusijos akademinei sričiai. Tokiu būdu žvilgsnis į Baltarusiją kaip „kitokią“ ir svetimą šalį tampa labai reliatyvus.

EHU įtaka Baltarusijoje nėra akivaizdžiai matoma. Iš tikrųjų universitetas neegzistuoja, tačiau jo docentai kaip ekspertai pasisako žiniasklaidoje (tegul ji ir nėra artima prezidentui), jie skelbia daug straipsnių, inicijuoja neregėtas ir Baltarusijos kontekstui neįprastas diskusijas ir projektus. EHU turi šiuolaikiškos, kritiškai mąstančios ir nedogmatiškos mokymo įstaigos reputaciją. Su tuo susiję ir dideli lūkesčiai ar netgi reikalavimai, kuriuos visuomenė kelia EHU kolektyvui – dėstytojams ir studentams. Tad EHU absolventams tenka balansuoti tarp šių lūkesčių bei vilčių ir nelegalaus statuso, kuri universitetas turi Baltarusijoje (jo diplomas nepripažįstamas).

Ką vykstant projektui sužinojote apie viešumo koncepcijas, apie meno viešojoje erdvėje vaidmenį ir diskursą? Kokios išryškėjo matomumo ir viešumo kūrimo strategijos?

Baltarusijai aktualiausias klausimas – kaip dirbti šiuolaikinio meno srityje, kai tenka nuolat laviruoti tarp cenzūros ir autocenzūros, tarp galimų represijų ir sau keliamų meninių reikalavimų. Koks iš tikrųjų yra sudėtingas šis sprendimas, labiau nei būtina išaiškėjo projekto metu, kai rengiant meninę intervenciją miesto centre buvo suimtas menininkas kartu su savo asistentais. Vėliau teismas atmetė baudžiamąjį kaltinimą pažeidus viešąją rimtį ir pasipriešinus valdžiai, o pati meninė intervencija ir visas projektas Minske iškart tapo plačių diskusijų objektu.

Vykstant projektui išryškėjo, kad tam tikros koncepcijos gali turėti visiškai skirtingą konotaciją. Vakarietiškame kontekste tokios sąvokos kaip „buvimas“, „viešumas“ ir „matomumas“ dažniausiai turi teigiamą atspalvį. Tiesa, tai nebūtinai galioja kitokiam politiniam kontekstui, ypač jei baiminamasi, kad viešumas gali turėti rimtų pasekmių, juolab kad meninių intervencijų poveikį galima numatyti tik iki tam tikro lygio.

Ypač įdomūs buvo ir projekte dalyvavusių menininkų komentarai apie situaciją kaimyninėse šalyse – tokią galimybę jiems suteikė rezidencijų programa. Menininkų veikla labai priklausė nuo konkrečios vietos ir istorinio konteksto.

Daugumai projekte „Going Public“ dalyvavusių menininkų svarbiausia buvo sukurti galimybes tarpusavio sąveikai ir deryboms. Tai primena vokiečių performanso grupės „Geheimagentur“ strategiją – meno projektais galima sukurti trumpalaikio solidarumo situacijas, kai tampa įmanomi neįprasti aljansai. Menininkai tarsi virsta klausėjais, kurie atskleidžia problemas, sprendžiamas tik bendromis jėgomis.